Trumpai apie islamą ir jo atšakas

Dažnai arabų šalys suvokiamos kaip nedalijamas vienetas. Didele dalimi tai buvo tiesa, kai arabus valdė Osmanų imperija, bet visiškai neatitinka XXI amžiaus realybės. Šiuo metu, subyrėjus Osmanų imperijai (gyvavusiai 1299−1923 m.) ir Europai praradus kolonijas, arabų pasaulis susideda iš 25 valstybių.

Islamas (arab. الإسلام al-‘islām) – monoteistinė religija, antra pagal dydį pasaulyje. Jos išpažinėjai – musulmonai – tiki vieninteliu ir amžinu Dievu (arab. Allah) ir jo pranašu Mahometu. Musulmonų maldos namai – mečetė.

Islamą išpažįsta apie 27 % Žemės gyventojų (dažniausiai nurodomi skaičiai 1,9 milijardo, 2011 m duomenimis). Apie 13% pasaulio musulmonų gyvena Indonezijoje, šalyje turinčioje didžiausią musulmonų populiaciją, 25% – Pietų Azijoje, 20% – Artimuose Rytuose, 15 % – Afrikoje. Musulmonų bendruomenės yra įsikūrę Europoje, Kinijoje, Rusijoje ir Amerikoje.

Musulmonų skilimo pradžia: sunitai ir šiitai

Musulmonai yra taip pat susiskaldę kaip krikščionys. Yra dvi pagrindinės musulmonų atšakos: sunitai (75-90%) ir šiitai (10-20%).

Nesutarimo pradžia laikomi 632 m. e. metai, kai mirė islamo įkūrėjas, pranašas Mahometas. Jo mokymą sekusios arabų gentys negalėjo nuspręsti, kas turėtų paveldėti politinę ir kartu religinę valdžią.

Dauguma, kurie vadinami sunitais (arabiškai: „žmonės, laikantys tradicijos“) ir šiandien sudarantys apie 80% musulmonų, rėmė Abu Bakrą, Pranašo draugą ir jo žmonos Aišos tėvą.

Kiti manė, kad teisti paveldėtojai turi būti iš Mahometo giminės. Jie teigė, kad Pranašas patepė Ali, savo pusbrolį ir žentą – ir vadinami šiitais (arabiškai: “Ali pasekėjai”).

SKAITYTI PLAČIAU: Evoliucinis Religijų ir Mitų Medis. Kaip kito ir vystėsi pasaulio religijos

Sunitai, Abu Bakro rėmėjai laimėjo, nors Ali ir trumpai valdė, kaip ketvirtasis Mahometo įpėdinis, kalifas. Islamo skilimas buvo įtvirtintas, kai Ali sūnų Huseiną Karbala’oje (dabartinis Irakas) 680 m. nužudė valdančio sunitų kalifo kariai. Sunitų valdovai ir toliau monopolizavo politinę galią, palikdami šiitus valstybės šešėlyje, klausančius savo imamų, kurių pirmieji dvylika buvo tiesioginiai Ali palikuoniai, nurodymų.

Šiitai šių kalifų nepripažino, ir tikraisiais Mohamedo vietininkais laikė – ir iki dabar laiko – Ali ir jo palikuonius, iš viso 12 vadinamųjų „imamų“, kurie yra garbinami, turbūt, labiau nei krikščionių apaštalai.

Paskutinis iš imamų, Mehdi, sakoma, „dingo“ ir grįš kartu su Jėzumi Paskutiniojo Teismo dieną.

Skirtumai

Šiitų ir sunitų skiriasi netgi santuokos formos, tai labiau teisinis skirtumas, o liturginių bei visokių kitokių skirtumų yra dar daugiau. Tačiau daug svarbiau yra tai, kad sunitai visuomet sudarė daugumą visose valstybėse, išskyrus Persiją, kuri nuo XVI a. tapo šiitų valstybe. Taigi šiitai visą laiką jautėsi diskriminuojami, daugumos nesuprasti ir išsiugdė vadinamąjį viktimizacijos, arba aukos, sindromą.

Realybėje tai pasireiškė ir žudynėmis, ir kankinimais, ir visomis kitomis diskriminacijos formomis. Tai buvo pakylėta į savotišką vertybių lygmenį, net tapę tam tikro folkloro dalimi. Šiitai įsitikinę: jie, sunitai, visą laiką mums kenkė. O tarp sunitų vyrauja požiūris, kad šiitai turi visokių kėslų, yra nukrypėliai, sektantai ir t.t. Jeigu kurioje nors teritorijoje šiitai įgauna santykinai didesnę galią negu sunitai, pastarieji tai traktuoja kaip globalią grėsmę. Tai įsisenėjusi problema ir tai yra tipiškas politinio nepasitikėjimo pavyzdys. Nes niekas nesimuša dėl to, ar tu turi nusiimti diržą melsdamasis, ar neprivalai to daryti, arba dėl to, kaip laikyti rankas maldos metu. Mušasi dėl valdžios, galios, įtakos ir resursų.

SKAITYTI PLAČIAU: „Islamo valstybės“ (ISIL) šaknys: kaip ji įgijo valdžią ir kas ją remia?

Tuo tarpu praktiniai religiniai skirtumai tarp sunizmo ir šiizmo pašaliniui atrodo menki. Abi atšakos laikosi Korano nustatytų taisyklių, kurių interpretavimas gali šiek tiek skirtis. Pavyzdžiui, sunitai meldžiasi penkis kartus per dieną, tuo tarpu šiitai tas pačias maldas sukalba per tris kartus. Atliekant religinio apsiprausimo ritualą, sunitai privalo taip pat apsiprausti galvą ir pėdas, tuo tarpu šiitai tokios prievolės neturi ir pan. Šiizmas nuo pat pradžių buvo ypač populiarus Irane, daugiausia dėl Ali politikos, kuri sulygino arabų ir iki tol diskriminuojamų iraniečių teises.

1979 m. revoliucija Irane pirmą kartą istorijoje šiitams suteikė politinę valdžią.

Pačios švenčiausios visiems musulmonams vietos – Meka ir Medina – yra 1932 metais įkurtoje Saudo Arabijoje, kurią valdo kraštutinė fanatiška musulmonų sunitų atšaka – vahabitai.

Vahabizmas – islamiško nacizmo ir terorizmo – politinės ideologijos pamatas

Vahabizmas – XVIII amžiuje, dabartinės Saudo Arabijos teritorijoje, iš sunitų atšakos išsivysčiusi radikali sekta, paklojo pamatus dabartiniam islamiškąjam terorizmui ir tapo polit-ideologiniu instrumentu, įgalinusiu Alaho vardu žudyti “kitatikius”.

SKAITYTI PLAČIAU: Kaip Vahabizmas suskaldė ir radikalizavo Islamo pasaulį

Vahabizmo doktrinos kūrėjas – Muhamedas ibn Abd al Vahabas. Yra nuomonių, kad jos negalima vadinti sekta, nes ji buvo sukurta politiniais, „valdžios pasidalijimo tikslais“. Vahabizmas apibūdinamas kaip asketiškas,  fundamentalus ir puritoniškas, savu tikslu skelbiantis „pirmapradžio islamo grynumą“. Vahabizmą įtvirtino ir išplatino Saudidai. Saudo Arabijos politinė ideologija yra grindžiama vahabizmo religine doktrina.

SKAITYTI PLAČIAU: Pagrindinis Saudo Arabijos eksportas – ne nafta, o radikali ideologija arba kaip gimsta teroristai

Norėdami padidinti paveiksliuką, spustelkite ant žemėlapio ir atsivėrusiame lange, viršuje, dešinėje spauskite atsiradusį kvadratėlį.

1276_islamic-sects_Oct14-onroll

Kuo tiki musulmonai?

Vienas Dievas

Islamo pagrindas yra tikėjimas Aukščiausia Galia, Maloningu Viešpačiu ir Visatos Kūrėju, neturinčiu šeimos ir partnerių ir vadinamu „Allah“. Musulmonai Dievui įvardinti teikia pirmenybę arabiškam žodžiui Allah, nes jis neturi daugiskaitos, moteriškosios ar mažybinės formų, kurios galėtų būti siejamos su stabmeldyste (t.y. dievais, deivėmis ar pusdieviais). 99 Allaho vardai, minimi Šv. Korane, apima savybes tokias kaip Užjaučiantis ir Visagalis, Maloningas ir Teisingas, Visa Žinantis ir Visa Matantis, Draugas ir Vedlys, bei vienintelis vertas garbinimo ir atsidavimo.

SKAITYTI PLAČIAU: Kodėl Europoje atgimsta nacizmas ir radikalus islamizmas

Ne tik „religija“, bet gyvenimo būdas

Yra daugybę kitokių Islamo rekomenduojamų garbinimo aktų, tokių kaip asmeninės maldos ir meldimai, Šv. Korano skaitymas, savanorystė tarnaujant visuomenei ir t.t.; viskas, ką asmuo daro norėdamas įtikti Dievui yra laikoma garbinimo aktu. Priešingi jiems yra dalykai, kuriuos Dievas uždraudė dėl individams ir visuomenei keliamos žalos; jie apima melavimą, vogimą, tėvų negerbimą, nesantuokinius meilės ryšius, narkotikus, alkoholį, lošimą ir kitokį pragaištingą ar neetišką elgesį.

Šių įsakymų gaires galima rasti Šari‘ah arba kitaip Šventajame Įstatyme, kuris yra išvestas iš Šv. Korano ir Pranašo Muhammedo mokymų.

SKAITYTI PLAČIAU: Islamą keičia Šariatas – šėtoniškos „naujojo Islamo“ taisyklės

Šari’ah yra unikali tuo, jog vadovauja ne tik „religiniuose reikaluose“, bet ir nukreipia kiekvienu gyvenimo aspektu, įskaitant socialinio teisingumo, politikos, verslo, tarptautinių santykių, šeimos gyvenimo ir netgi gyvūnų teisių ir aplinkos klausimais.

Jėzus ir islamas

Isa Ibn Maryam (Arabicعيسى بن مريمtranslit.ʿĪsā ibn Maryām; vertimas: Jėzus, Marijos sūnus) arba Naujojo Testamento Jėzus islame laikomas Dievo pasiuntiniu ir al-Masih (Mesijas), kuris buvo siųstas Izraelio vaikams skelbti naująjį raštą. Islame Jėzus laikomas pranašu. Jis akivaizdžiai svarbi figūra Korane, pasirodantis 93 eilėse, nors Nojus, Adomas ir Mozė “pasirodo” dažnesniais intervalais. Korane teigiama, kad Jėzus Dievo valia buvo nekaltai pradėtas ir turėjo stebuklingų galių (kaip gydymas ir prikėlimas iš numirusių), kuom nebuvo apdovanotas nei vienas kitas pranašas Korane. Pasak Korano, Jėzus, kuris kaip ir laikomas nukryžiuotu, nemirė ant Kryžiaus ar kitu būdu, o vietoje to 4,157–158: „Jie [žydai] sako, mes nužudėme Jėzų Kristų, Marijos sūnų, Dievo pasiuntinį. Bet jie jo nenužudė ir nenukryžiavo, ir jiems tai tik pasirodė… Išties jie jo nenužudė, bet Dievas jį pakylėjo [pasiėmė pas save]“. Korane (15, 33 eilės, 19 Sura) teigiama, kad “Jėzus buvo palaimintas tą dieną kaip gimė, dieną, kurią mirs ir dieną, kurią prisikels.”

SKAITYTI PLAČIAU: Musulmono laiškas krikščionims

Kaip ir visi islamo pranašai, Jėzus laikomas musulmonu (tas, kuris priima Dievo valią), jis skelbė, kad jo pasekėjai turi eiti “tiesiu keliu”, kaip buvo įsakęs Dievas. Tradiciškai islamas neigia, kad Jėzus buvo Dievas ar Dievo sūnus.

Koranas sako, kad Jėzus niekada savęs nevadino Dievo sūnumi ar skelbęs savo dieviškumą paskutiniąjame Teisme. Islamo tekstai draudžia stabmeldystę ar susikurtų asmenybių – dievybių garbinimą (Shirk), pabrėždami griežtą monoteizmo sąvoką (tik vienas Dievas – Tawhid).

Islame tikima, kad Jėzaus skelbtoji evangelija jo sekėjų dėl neišmanymo ir piktavališkumo buvusi subjaurota. Remtis esamomis evangelijos redakcijomis musulmonams draudžiama.

Todėl Dievui prireikę siųsti Mahometą, kad šis ištaisytų skriaudą perduodamas galutinį Dievo žodį žmonijai – Koraną. Koranas, anot musulmonų, yra vienintelis neiškraipytas Dievo apreiškimas. Todėl viskas, kas Korane teigiama, anot islamiškos doktrinos, yra nekvestionuotinai teisinga. Musulmonui Koraną galima interpretuoti, bet abejoti jo teiginiais nevalia.

Nors Korane apie Kristų kalbama daugelyje vietų, jame nėra vientisos Jėzaus biografijos interpretacijos. Jėzaus gyvenimo detalės išmėtytos po visą Koraną ir dažniausiai yra pateikiamos kaip Dievo malonės ir galybės pavyzdžiai. Didžiausias dėmesys Korane kreipiamas į poleminius Kristaus gyvenimo bei veiklos aspektus: jo dieviškumą, misiją, pasitraukimą iš pasaulio, sugrįžimą.

SKAITYTI PLAČIAU: Kristus Korane. Pranašas ar Dievas?

Be abejo, pati aktualiausia tema musulmonams yra Kristaus dieviškumo klausimas. Kad Jėzus nėra Dievas, Korane konstatuojama bent keliose vietose: 5,17 bei 5,72 paneigiama, kad Dievas tapatus Kristui. Anot Korano, Jėzus nėra ir Dievo sūnus: 9,30 prasimanymu kaltinami tie, kurie Kristų vadina Dievo sūnumi. Alternatyviai Korane teigiama Jėzų esant pranašą. Tai Korane patvirtinama: „Tuo tarpu Jėzus Kristus, Marijos sūnus, yra Dievo pasiuntinys ir Jo žodis“ (4,171); „Nebuvo Kristus, Marijos sūnus, daugiau nei pasiuntinys, ir prieš jį buvo daug pasiuntinių“ (5,75).

Gan įdomus Korano epizodas, pasakojantis, esą Paskutiniojo Teismo dieną Dievas perklaus Jėzaus, ar šis nesakęs žmonėms „priimkite mane ir mano motiną dievais (dievybėmis) šalia Dievo“, į ką Kristus neva atsakys: „Kaip aš galiu sakyti tai, kas man pačiam – netiesa“ (5,116). Šiuo savo atsakymu Jėzus atsiribosiąs nuo jį sudievinusių krikščionių.”

Šaltiniai:

Islamic Sects. Major Schools, notable branches

Kuo skiriasi musulmonai šiitai ir sunitai?

RITA M. VĖTRA. LAIŠKAI IŠ IRANO. KĄ REIŠKIA BŪTI MUSULMONU?

J.Motiejūnas. Arabų šalys – tikra ir tariama vienybė

www.musulmonai.lt

http://en.wikipedia.org/wiki/Islam

http://lt.wikipedia.org/wiki/Islamas

http://en.wikipedia.org/wiki/Jesus_in_Islam

Jėzaus paveikslas islame