“Kriminalinis elitas arba artimiausias Jelcino draugų klanų ratas – buvo tikra Koza Nostra: tas pats žiaurumas, tas pats politinis akiplėšiškumas. Šiam klanui vadovavo Borisas Berezovskis, kuris ryte galėjo užsakyti žmogžudystę, o vakare ramiai vakarieniauti su JAV magnatu Sorosu.”
Straipsnio autorius Pino Arlaki (Pino Arlacci) – italas, Europarlamento deputatas, buvęs JT generalinio sekretoriaus padėjėjas. Arlaki yra sociologijos profesorius, Italijoje ir visame pasaulyje žinomas kaip autoritetingas mafijos ir organizuoto nusikalstamumo ekspertas.
Nuo 1997 iki 2002 metų jis buvo vykdantysis JT narkotikų ir nusikalstamumo prevencijos biuro direktorius, 2008 metais konsultavo Kinijos vyriausybę saugumo klausimais Olimpinių žaidynių metu, 2004-aisiais kaip ES atstovas dirbo Kosove, steigdamas Finansinės žvalgybos centrą, tiriantį pinigų plovimą, 2000 metais Bolivijoje gavo nacionalinį šalies apdovanojimą už svarų indėlį kovoje su narkotikų gamyba, yra daugybės publikacijų ir knygų autorius, išsamesnius biografinius faktus, apdovanojimus ir jo veiklą, galite rasti čia. 90’aisiais jam teko pažinti Rusijos kriminalinio elito užkulisius.
Pino Arlaki (2013 gruodis 23) komentaras:
„Dezinformacijos lygis, kuriame Chodorkovskio atveju skendi Italijos žiniasklaida, yra skandalingas. Laikraščiuose netgi pasirodė pasiūlymai asmeniui, kuris yra buvęs vienu labiausiai bauginančiu Rusijos oligarchų, suteikti Nobelio taikos premiją.
Komunikacijos kampanijos, kuriose šį mafijos bosą angelo veidu pristato šalia tokių asmenybių kaip Dostojevskis ar Solženicynas, yra mažų mažiausiai gėdingos. Šiuos mitus kuria ir pučia viešųjų ryšių kampanijos, kurias finansuoja pats Chodorkovskis. Jos labai aktyviai reiškiasi Europoje ir kitur.
Kad prisidėti prie istorinės tiesos ir kovos su organizuotu nusikalstamumu, aš savo skaitytojams pateikiu prieš kelis metus skelbtą analizę, kurioje apžvelgiama 90-ųjų metų Rusija ir Chodorkovskio vaidmuo visų šių įvykių kontekste.“
Rusija ir Jelcino Koza Nostra
Iš kairės į dešinę: Jelcinas, Rybkinas, Berezovskis, Udugovas, Maschadovas, Zakajevas. 1997, gegužės 12 (iš Boriso Berezovskio archyvų)
Kriminalinis elitas arba artimiausias Jelcino draugų klanų ratas – buvo tikra Koza Nostra: tas pats žiaurumas, tas pats politinis akiplėšiškumas. Šiam klanui vadovavo Borisas Berezovskis, kuris ryte galėjo užsakyti žmogžudystę, o vakare ramiai vakarieniauti su JAV magnatu Sorosu.
Jelcino eros metu suklestėjo plutokratija – santvarka, kurioje valdžia priklauso turtuoliams ir kuri tam, kad išgyventų, turėjo toliau vogti ir užsiimti korupcija.
Chodorkovskis
M. Chodorkovskis jaunystėje
Aš nesiversiu per galvą įrodinėdamas, kad tie, kurie Chodorkovskį laiko kovos už laisvę kankiniu, patys yra skandalingos dezinformacijos aukos. Tas žurnalistinio – politinio babiloniško bokšto melas visus laiko sumaištyje. Sakine, Batisti, Chodorkovskis – koks skirtumas, iš ko kelti triukšmą?
Aš manau, kad galiu atpažinti mafijozą ir galiu tvirtinti, kad Chodorkovskis yra vienas iš labiausiai pavojingu.
…kurie vietoj to, kad atgailauti, grąžinti tai kas pavogta, kas paslėpta finansiniuose rojuose užsienyje ir atsiprašytų visų savo aukų – imasi finansuoti kampanijas, kurios yra nukreiptos į visuomenės nuomonės formavimą ir kurios jau pasiekė nematytų siurrealistinių aukštumų.
Chodorkovskis jau statomas šalia tokių asmenybių kaip Sacharovas, Gandi ir greitu laiku jį pradės prilyginti Jėzui Kristui. O kalba, viso labo, eina apie oligarchą, kuris patyrė pralaimėjimą kovoje dėl valdžios ir neaiškių teisinių procedūrų dėka buvo pasodintas už grotų.
Aš nesiversiu per galvą stengdamasis jus įtikinti, nes man teko pažinti Rusiją 90-aisiais. Tai buvo mafijozinė valstybė, kurios pagrindiniais architektais ir pajamų gavėjais buvo Chodorkovskis ir jo draugeliai – oligarchai.
Ši valstybė buvo sukurta, remiantis vakarietiškų finansinių šulų pagalba ir pinigais, kurie pasinaudojo komunistinio lagerio subyrėjimu tam, kad iš to stambiai pasipelnyt. Būtent europiečių ir amerikiečių bankai priiminėjo rusiškos mafijos pinigus, kas privedė šią didžią šalį prie žlugimo ribos.
Bet šventė baigėsi kai į valdžią atėjo Putinas, tame ir slypi jo sėkmės priežastis, jį šalyje palaiko virš 70 proc. visų šalies rinkėjų. Būtent todėl Putino taip nemyli stambusis anglo – amerikietiškas biznis ir jam priklausanti žiniasklaida ir staiga jie įsiplieskia aistra kokiam tai Chodorkovskiui.
SKAITYKITE PLAČIAU: BBC, Putinas ir naftos kaina
Kriminalinis elitas arba artimiausias Jelcino draugų klanų ratas – buvo tikra Koza Nostra. Rusų oligarchai demonstravo tokį žiaurumą, tokį akiplėšiškumą, kuris maskuojamas didžiuliais turtais, išsilavinimu ir socialiniu statusu, kuris nė nesisapnavo buvusiems Dona Karlonės veikėjams.
Rusiškos Koza Nostros galva buvo Borisas Berezovskis, kuris dabar duodamas interviu italų žurnalistams, save gaubia į politinio pabėgėlio Britanijoje rūbą. Šis žmogus galėjo ryte užsakyti žmogžudystę, o paskui ramiai vakarieniauti su Džordžu Sorosu, kuris ruošiasi jį gelbėti (mano knygoje «Mafija – verslininkė», psl. 223, skaitykite Soroso ataskaitą).
JAV verslo magnatas Džordžas Sorosas (kairėje), Rusijos mokslo ir technologijų ministras Borisas Saltykovas ir Borisas Berezovskis (dešinėje). TASS
Berezovskis – matematikas, Chodorkovskis – komjaunuolis
Berezovskis – matematikas, Rusijos Mokslo Akademijos narys – korespondentas, o Chodorkovskis – užėmė svarbias vadovaujančias pareigas Komjaunuolių gretose. Likę bosai, buvo gerai žinomi plačiai publikai personažai: deputatai, pramonės sektoriaus direktoriai, merai, žurnalų ir televizijos nacionalinių tinklų vadovai.
Jeigu kriminaliniai rusų oligarchai nebūtų turėję tokio aukšto intelektualinio potencialo, mes niekada nebūtume tapę, tokio grandiozinio istorinio melo, liudininkais.
Šis melas tapo įmanomas tada, kai „Didžioji septyneriukė“, pasaulinės ekonomikos Davose metu, sudarė aljansą. „Septyneriukė“ vieningai nusprendė prezidentiniuose rinkimuose palaikyti Jelcino kandidatūrą.
Šis triukas leido oligarchams perimti beveik pusę Rusijos turto.
Archyvinės foto. Du stambiausi Rusijos oligarchai: Chodorkovskis ir Berezovskis aukštuomenės priėmime, Maskvoje
Didžioji mafijos afera “skolon, mainais į akcijas”
Grandiozinis planas vadinosi „skolon, mainais į akcijas“ ir veikė sekančiu būdu:
1995 metų gale Rusijos vyriausybė, vietoj to, kad skolintis iš Centrinio Banko, kreipėsi į bankus, kurie priklausė oligarchams.
Kaip garantiją bankams, vyriausybė, laikinam saugojimui, bankams įkeisdavo didžiosios dalies valstybinių įmonių akcijų paketus. Po metų, kad bankai galėtų pasilikti akcijas, vyriausybė priėmė sprendimą, negrąžinti skolų.
Tokiu būdu, Berezovskis ir jo aplinka, pasiskolinę 110 milijonų dolerių, tapo „Sibnaftos“( 51 %) akcijų savininkais. Bendrovės reali vertė siekė 5 milijardus dolerių.
Menatel grupė su Chodorkovskiu priešakyje sumokėjo 160 milijonų dolerių mainais į naftos kompanijos LUKOIL kontrolę, kurios vertė buvo 6 milijardai dolerių.
Ponatino draugo draugų bankas sumokėjo 250 milijonų dolerių, kad užgrobti Rusijos kasybos ir metalurgijos įmonę „Norilsko nikelis“, kuri tuo metu buvo pasaulinė metalų pramonės lyderė, o jos vertė siekė 2 milijardus dolerių.
Triukas „ skolon, mainais į akcijas“ – toks buvo esminis rusiško kapitalizmo pagrindo akmuo. Visa tai baigėsi mafiozinio politinio oligarchiato įsitvirtinimu, kurį lydėjo didžiulis chaosas ir betvarkė šalyje, laikai, kurių šalis nematė nuo fašistų siautėjimo 1941 metais.
Per kelis metus nacionalinis produktas krito per pusę. Nuvertėjus vietinei valiutai – rubliui, visos žmonių santaupos virto į dulkės.
90- aisiais metais skurdo ribą peržengė 40% visuomenės, lyginant su ankstesniųjų metų – 2%. Vidutinis gyvenimo vidurkis sumažėjo 5 metais, nes grįžo anksčiau nugalėtos ligos. Gana ilgą laikotarpį valstybė nemokėjo pensijų ir algų, o šalyje siautė visokios rūšies kriminalinių banditų gaujos.
Achilo kulnas
Tačiau plutokratija, klestėjusi Jelcino laikais, nebuvo primityvus kapitalizmas, kuris nusileidžia grynajam kapitalizmui. Tai buvo valdžios sistema, kuri neturėjo ateities, kuri galėjo išgyventi tik vogdama ir užsiiminėdama korupcija. Jos Achilo kulnu tapo tikros teisinės apsauginės aplinkos nebuvimas.
Oligarchų baimė susilaukti dėmesio iš nedraugiškos vyriausybės, kuri bet kada galėjo paskelbti privatizaciją neteisėta, …nuolatiniai nuogąstavimai, kad dabartiniai oligarchai gali būti apiplėšti kitos oligarchų bangos – visa tai turėjo savas pasekmes.
Tai privertė oligarchus išvežti savo kapitalą iš Rusijos ribų, kur jie buvo sutikti išskėstomis rankomis, juos priėmė šveicarų, anglų ir amerikiečių bankai, pasiryžę išplauti visą gėrį (pasidomėkite Amerikos Banko (Bank of America) skandalais ir panašiais į jį).
Visos problemos iškilo tada, kai rusų mafijozai, kad garantuotų savo kapitalo saugumą, buvo priversti sudaryti politinį sandėrį.
1999 metais į valdžią atėjo žmogus iš specialiųjų tarnybų, kuris buvo tinkamas tiek Jelcinui, tiek ir kitiems oligarchams. Jie jį laikė vienu iš tų nesuskaičiuojamų premjerų-ministrų, kuriuos galima, jeigu yra būtinybė, keisti kas 2 mėnesius.Tačiau Vladimiras Putinas turėjo vieną išskirtinumą.
Už jo pečių stovėjo KGB vadovybė, kurie neįėjo į kriminalinį postkomunistinės Rusijos mafijos klaną. Jie buvo išmėtyti į griūnančios valstybės pakraščius, bet vis dar buvo išlaikę rusų piliečiams glūdumoje būdingą patriotizmo, meilės tėvynei jausmą.
Atsiremdamas į jų pečius, o taip pat į kolektyvinį nepasitenkinimą Jelcinu ir mafijos bosais, Putinas greit tolo nuo tų, kurie jį iškėlė.
Ultimatumas oligarchams – atsisakyti politikos
Jau po kelių mėnesių buvimo valdžioje, jam pavyko oligarchams iškelti ultimatumą: mainais į vyriausybės pažadą nekelti tamsių privatizacijos bylų ir leidimą turėti finansinę valdžią, oligarchai turėjo atsisakyti bet kokio kišimosi į politiką.
Priešingu atveju Putinas jiems pažadėjo totalų karą ir išgrobstyto turto renacionalizaciją, kurią lydėjo eilė, nesuskaičiuojamų ir nebaudžiamų nusikaltimų (teroristiniai aktai, žmogžudystės, vagystės, apgaulė, įkaitų ėmimas, turto prievartavimas, bėgimas nuo mokesčių ir kt.)
Prasidėjo atitinkamų ryšių užmezgimas su tarnybomis, kurių gretose aš ir stovėjau šalia Jungtinėse Tautose (p.s. autorius – buvęs JT generalinio sekretoriaus pavaduotojas). Mes tik pristatėme iniciatyvą – nuostolį patyrusios vyriausybės naudai konfiskuoti neteisėtai užgrobtą turtą, „plaunamą“ pasauliniuose finansų centruose.
Putino pasiūlymas mafijozų fronte įkalė gerą rakštį. Oligarchai bėga iš šalies
Putino pasiūlymas mafijozų fronte įkalė gerą rakštį. Kai kurie oligarchai sutiko. Kiti jį išjuokė ir pasakė, kad jis daro fatališką klaidą, deja, jie neįvertino buvusio KGB agento imties, tuo metu jau tapusiu prezidentu.
Kad išvengti įvairiausių arešto orderių, Berezovskis pasislėpė Didžiojoje Britanijoje, iš kurios jis finansavo anti-rusišką, skaldomąją veiklą, suderintą su vietinėmis anglų saugumo tarnybomis. Berezovskis pradžioje buvo pagrindinis iš mafijos klanų, patvirtinusių ir parėmusių Putino kandidatūrą į prezidentus, tikėdamiesi jį valdyti kaip marionetę.
SKAITYTI PLAČIAU: Putinas prancūzų žurnalistų akimis
Berezovskis protesto akcijose prieš Putiną Londone, užrašas rusų kalba „Aš tave pagimdžiau-aš tave ir nuimsiu“. © RIA/Scanpix
Berezovskis organizuoja protesto akcijas prieš Putiną Londone, užrašas rusų kalba „PUTINAS – ŠIUKŠLĖ!“ © RIANOVOSTI
Berezovskio viešųjų ryšių akcijos – protestai Londone , šalia Rusijos ambasados. Plakatų užrašuose: “šalin rankas nuo Jukos!” (PETER MACDIARMID/REUTERS)
Chodorkovskis meta iššūkį Putinui ir pralaimi. Rusai jo nemyli
Chodorkovskis nusprendė mesti politinį iššūkį Putinui, finansuodamas jam priešiškas partijas, su tikslu jį eliminuoti iš politinės arenos.
Bet jam nepavyko. Chodorkovskis nėra populiarus Rusijoje dėl tų pačių priežasčių, kurias mes nušvietėme. Ir jo atakos nesusilpnino, o priešingai – tik sutvirtino Putino įtaką.
Bet Chodorkovskis – vis dar labai turtingas žmogus, jo kapitalas – Vakaruose. Ir už šiuos pinigus jis gali apmokėti žinomus lobistus, žinomas įmones, kurios formuoja visuomeninę nuomonę, tai gerai žinoma kai kuriems, mažai uždirbantiems mano kolegoms Europarlamente, kurie dalyvauja įvairiose Chodorkovskio palaikymo kampanijose.
Šaltinis:
Publikuota: 2011 sausio 7
Papildoma informacija:
Jelcino era
Borisas Jelcinas (1931-2007) buvo pirmasis Rusijos Federacijos Prezidentas, valdęs 1991-1999 metais. Borisas Jelcinas į valdžią atėjo, turėdamas didžiulį Rusijos žmonių ir Vakarų šalių palaikymą
1991 metais už jį balsavo 57% rinkėjų. Tačiau pasitikėjimas Jelcinu išgaravo ir niekada daugiau neatsistatė po ekonominių, politinių krizių serijos, kurios lydėjo Rusiją 90- aisiais.
1991 metais griuvus Tarybų Sąjungai, Jelcinas pažadėjo socialistinę – planinę ekonomiką transformuoti į laisvosios rinkos ekonomiką, kuri rėmėsi kainų liberalizavimu ir privatizacijos programomis. Laukinės privatizacijos metu didžioji šalies išteklių dalis perėjo į labai siauro žmonių rato rankas. Tai buvo oligarchų iškilimo pradžia.
Jelcino era pasižymėjo plačiai išplitusia ir neregėtus mastus įgijusia korupcija, infliacija, ko pasėkoje šalis buvo privesta prie ekonominio kolapso slenksčio, kurį lydėjo didžiulės politinės ir socialinės problemos. Jo valdymu metu prasidėjo pirmasis, nesėkmingas karo su Čečėnija etapas.
SKAITYTI PLAČIAU: Rusijos–Čečėnijos karo užkulisiai: tai ko jums nepasakoja žiniasklaida
Po pirmųjų Jelcino prezidentavimo metų, daugelis jo rėmėjų nusivylė, o vice prezidentas Aleksandras Ruckojus vykdomas reformas pavadino „ekonominiu genocidu“
Kartais jis pats prisiimdavo ministro pirmininko rolę (iki 1992) arba paskirdavo savo išrinktus asmenis, nepaisydamas parlamento nuomonės. Konfliktai su parlamentu pasiekė apogėjų 1993 metais, Rusijos Konstitucinės krizės metu, kai Jelcinas įsakė kareiviams perimti Rusijos Baltuosius rūmus.
Dar vėliau,1993 Jelcinas pristatė naująją šalies Konstituciją, kurioje buvo sustiprintos prezidentinės galios ir kuri gruodį buvo patvirtinta visuotiniu referendumu.
Savo postą jis paliko būdamas pačiame nepopuliarumo dugne – kai kuriais duomenimis jį palaikė vos 2 procentai rinkėjų. Likus vos kelioms valandoms iki 2000, Jelcinas visus nustebino pareiškimu, kuriame pranešė apie savo atsistatydinimą ir perdavė šalies valdymą į tada niekam nežinomo Vladimiro Putino rankas.
Kalbama, jog postas buvo perduotas su tikslu, galutinai išdalyti šalį ir visą kaltę ir atsakomybę suversti naujam, nieko neįtariančiam statytiniui, kitaip tariant, Putinas turėjo tapti visų šių aferų ir nusikaltimų „atpirkimo ožiu“.
Jelcino valdymo metus prisimenant